kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Literatūra

Literatūra > Barokas

Barokas


Barokas – viena prieštaringiausių kultūros epochų, gyvavusi Europoje ir Lotynų Amerikoje tarp Renesanso ir Apšvietos – nuo XVI a. pabaigos iki XVIII a. vidurio. Tai epocha, palikusi senojoje Lietuvos kultūroje ryškiausių ženklų. Vardą jai davė netaisyklingų formų perlas, portugališkai vadintas
barroco. Taigi baroko vardu mėginta nusakyti tai, kas keista, neįprasta, netaisyklinga, įmantru. Ilgą laiką tie keisti kultūros reiškiniai tapatinti su Renesanso nuosmukiu. Tik XIX a. pabaigoje meno tyrinėtojai atrado Baroką kaip savarankišką ir savitą kultūros epochą. XX a. ši epocha imta išsamiai tyrinėti kaip šiuolaikiniam žmogui dvasiškai artima, postmodernizmui gimininga kultūra.
Jau 1584–1593 m. Nesvyžiuje Mikalojus Kristupas Radvilas Našlaitėlis pastatydino pirmąją Lietuvos barokinę bažnyčią: kryžiaus formos, su didingu kupolu ir puošniu fasadu. Jos statytojai sekė ką tik Romoje iškilusios naujo stiliaus Jėzaus (it.
Il Gesu) bažnyčios pavyzdžiu. 1604 m. greta Vilniaus rotušės Lietuvos diduomenė padėjo pamatinį akmenį antram įspūdingam Baroko statiniui – Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero šventovei. XVI a. pabaigoje Vilniaus universiteto dėstytojų ir studentų poezija, jų vaidinamos dramos, pirmojo rektoriaus Petro Skargos sakomi pamokslai jau pasižymėjo Baroko pasaulėjauta ir stiliumi. Taigi Lietuva pirmąkart įžengė į naują kultūros epochą nevėluodama – drauge su kitais Europos kraštais.
Baroko kultūra iškilo kaip antitezė, kaip priešprieša Renesansui, jo aiškumui, racionalumui, apibrėžtumui, harmonijai. Renesanso žmogus tikėjo savo galiomis pažinti pasaulį, suvaldyti Fortūną, kurti visuomenės gyvenimą. „Stipraus kario šaunumui nieko nėra sunkaus ir nepasiekiamo“, – teigė renesansinės Lietuvos istorijos autorius Motiejus Strijkovskis. Žmogus pajėgus savarankiškai aiškintis Bibliją ir steigti naujas krikščioniškas bažnyčias, paties parašytais įstatymais tobulinti visuomenės papročius. Būdamas visatos centre, jis gali skverbtis į žvaigždes ir į tolimus žemynus. Tačiau staiga renesansinė pažinimo ir kūrybos drąsa atvėrė beribį ir baugų pasaulį. Mikalojus Kopernikas parodė, kad žemė nėra visatos centras. Kristupas Kolumbas paliudijo, kad pats žemės pasaulis yra kupinas neįmintų paslapčių. Bebaimiai religiniai ieškojimai ir viltingi visuomenės tobulinimo projektai netikėtai susidūrė su Baltramiejaus nakties skerdynėmis Paryžiuje (1572) ir ilgais brolžudiškais krikščionių karais. Tikrovė pradėjo sprūsti iš žmogaus rankų, iš jo valios. Išdidus antropocentrinis pasaulėvaizdis ėmė byrėti. Renesansinis optimizmas išseko. Jį keitė dramatiškas supratimas, kad pasaulis yra prieštaringas ir iki galo nepažinus, kad žmogus grėsmingoje visatos begalybėje – trapus, ribotas ir silpnas. „Mūsų buvimas yra tik liūdna, iš įvairių žmogaus dejonių išsiliejanti melodija“, – tvirtino keturiolikmetis Jonušas Radvilas, būsimas didysis LDK etmonas. „Mes visi, absoliučiai visi esame neteisūs. / Nė vieno nėra tobulo. / Visi klaidžiojame ir, metams slenkant, / Vis bėgame gilyn į klaidžią pasaulio girią“, – rašė Lietuvos poetas, Radvilų dvariškis Zbignevas Morštinas. Žmogus nuolat priverstas jausti, „kaip jis pasimetęs šiame kurčiame visatos kampe“, jo „natūrali būsena“ – nežinojimas, prieš jį – „nebūties begalybė“, jis pats – „tik nendrė, silpniausias gamtos kūrinys, bet jis – mąstanti nendrė“, – taip žmogaus būklę nusakė Baroko filosofas, prancūzų matematikas ir fizikas Blezas Paskalis (Blaise Pascal). Ir pridūrė: „Visa mūsų vertė slypi gebėjime mąstyti. [...] Tesutinku su tais, kurie kentėdami ieško savęs.“
Baroko ištakos siejamos su Jėzaus Draugija (lot.
Societas Jesu, SJ),1540 m. įsteigtu vienuolių jėzuitų ordinu, ir katalikišku kontrreformacijos judėjimu. 1545–1563 m. Italijoje, Tridento mieste, vykęs visuotinis Tridento susirinkimas aptarė Katalikų bažnyčios atsinaujinimo ir kovos su reformacija programą. Grumiantis dėl žmonių sielų, ypač pradėta rūpintis katalikišku švietimu ir liaudies pamaldumu. Pasak Jėzuitų ordino įkūrėjo šv. Ignaco Lojolos, skleidžiant katalikybę, labai svarbu paveikti žmonių emocijas, sujaudinti ne tik jų protus, bet ir širdis. Sužadinti jausmus, nustebinti, priblokšti turėjo jėzuitų remiamas naujojo stiliaus menas. Kartu jėzuitų kultūra kėlė visuomenei naują – pamaldaus, nusižeminusio, atgailaujančio – herojaus idealą. Jį atitiko Dievui ištikimo „Kristaus kario“ (lot. miles Christi), Dievui ir tėvynei įsipareigojusio „kovojančio žmogaus“ (lot. homo militans), vaizdinys. Puošnų, didingą naująjį kultūros stilių netrukus perėmė Europos valdovų ir didikų rūmai, jis išplito ne tik katalikiškuose, bet ir protestantiškuose kraštuose, apėmė visus menus ir kultūros sritis: architektūrą, dailę, literatūrą, muziką, teatrą, filosofiją, stipriai paveikė viešąjį gyvenimą. Baroko epocha mėgino jungti skirtingas meno sritis. Šio laikotarpio literatūroje išplitęs emblemos žanras suliejo poeziją ir vaizduojamąjį meną. Sujungus į visumą muziką, vaidybą, literatūrą, dailę, šokį, atsirado opera.
Baroko menas stengėsi aprėpti ir išreikšti atsivėrusią prieštaringą ir beribę tikrovę, dramatišką žmogaus prigimtį. Tam buvo pasitelktas atitinkamas barokinis stilius – alegoriškas, simboliškas, metaforiškas, pagrįstas kontrastais, netikėtais palyginimais, paradoksais, antitezėmis, priešybių derinimu. Ryškiausi Baroko meno bruožai – teatrališkumas, dramatizmas, dinamizmas, retoriškumas, tapybiškumas, įmantrumas, didingumas. Barokas jungė aukštąjį ir žemąjį stilius, nevengė natūralizmo, vulgaraus ir drastiško kalbėjimo. Vyraujantys Baroko kūrybos motyvai – žmogaus gyvenimo trapumas, laikinumas, mirties visagalybė, atgaila, Dievo ieškojimas ir dialogas su Dievu. Renesansui būdingą nuostatą „stverk, skink šiandieną“ (lot.
carpe diem) pakeitė raginimas – „atmink, kad mirsi“ (lot. memento mori). Mirties apmąstymai laikyti pagrindiniu išminties šaltiniu. Epochos kūryboje buvo dažni gyvenimo kaip teatro, gyvenimo kaip sapno vaizdiniai. Virš Viljamo Šekspyro (William Shakespeare) teatro durų buvęs užrašas „Totus mundus agit histrionem“ („Visas pasaulis vaidina“) nusakė barokinį gyvenimo supratimą. Temų, motyvų, idėjų ir vaizdinių Baroko kūryba daugiausiai sėmėsi iš Biblijos ir Antikos literatūros. Tačiau antikiniai tekstai, kitaip negu Renesanso laikais, dabar buvo suvokiami ir aiškinami alegoriškai, simboliškai. Juose stengtasi įžvelgti krikščionybės tiesas paremiančią išmintį. Populiarūs tapo stojišką gyvenimo būdą aukštinę, oriai ir ramiai žmogaus likimą ir mirtį apmąstę romėnų filosofo Senekos darbai. Baroko epochoje plėtoti įvairūs literatūros žanrai, bet labiausiai ištobulintos tragedija, komedija, smulkiosios poezijos formos – sonetas, odė, elegija, emblema.
Barokas paliko Europos kultūrai genialių kūrinių: brandžiausias anglų poeto Viljamo Šekspyro dramas bei anglų metafizinę poeziją, ispanų rašytojo Migelio de Servanteso (Miguel de Cervantes) romaną
Don Kichotas (I d. 1605, II d. 1615), ispanų dramaturgų Lope de Vegos (Lope de Vega) ir Pedro Kalderono (Pedro Calderón) dramas, flamando Peterio Pauliaus Rubenso (Peter Paul Rubens) ir olando Rembranto (Rebrandt) tapybą, vokiečių mistikų poeziją, Johano Sebastiano Bacho (Johann Sebastian Bach) muziką.
Lietuvą jėzuitų kultūra pasiekė anksti ir ilgam laikui nulėmė visuomenės dvasinį gyvenimą. Jau 1569 m., Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus pakviesti jėzuitai įsikūrė Lietuvos sostinėje. Po metų jie čia atidarė kolegiją, 1579 m. – universitetą. Į Vilnių Jėzaus Draugijos vadovai žiūrėjo kaip į tolimiausią katalikybės tvirtovę, iš kurios veikdami tikėjosi Kristui ir Romai laimėti ne tik stačiatikišką Maskvą, liuteronišką Livoniją bei Švediją, bet ir Kiniją, Japoniją. Vilniaus akademija, kurioje ėmė dėstyti ispanų, anglų, vokiečių, lenkų intelektualai, kaip ir vėliau kituose šalies miestuose įsteigtos jėzuitų kolegijos, greitai įsiliejo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyvenimą, prisitaikė prie jos tradicijų ir poreikių. Universiteto dėstytojai ir studentai savo kūrybą skyrė Lietuvos Respublikai (lot.
Respublica Lituana), jos iškilioms asmenybėms, reikšmingiausiems krašto įvykiams, tautos istorinei praeičiai. Jie vaizdavo lietuvių kovas su švedais, maskvėnais, turkais. Aukštino Lietuvos herojų pamaldumą, jų krikščioniškas dorybes, ištikimybę Dievui ir tėvynei. Taip universiteto profesorius Laurencijus Bojeris poemoje Karolomachija, išleistoje 1606 m., šlovino lietuvių karo vadą Joną Karolį Chodkevičių, Salaspilio mūšyje 1605 m. įveikusį daug kartų didesnę švedų kariuomenę. Pasak poemos, pamaldžiam Lietuvos karvedžiui už krikščioniškas dorybes pergalę dovanojęs Dievas. Anksti Vilniaus jėzuitų kūryboje nuskamba žmogaus būties tragizmo, neįveikiamos mirties galios motyvai. Vilniaus universiteto studentas Kristupas Kernaviškis, mirus studijų draugui Mikalojui, 1596 m. rašė:

[...]
Pasakyk, meldžiu, užgesęs ir jau dvokiantis
Mikalojau, kurs vos prieš dešimt dienų žydėjai,
kur grožis?
Kur kūno grožis, spalva, žvalumas, gyvumas,
kur dabar tavoji išmintis,
darbai, draugai, tėvynė?
Nepajėgi atsakyt,
vien tyla kalbi:
kiekvienas žmogus – pelai ir tuštybė.


Baroko literatūra Lietuvoje kurta lotynų, lietuvių, lenkų, rusėnų kalbomis. Ji rašyta ne tik jėzuitų mokyklose, bet ir didikų rūmuose. Daug Baroko kūrinių nebuvo išleista – liko tik rankraščiai. Rankraštinė buvo iškilių Lietuvos poetų Danieliaus Naborovskio, Zbignevo Morštino, Samuelio Pšipkovkio, Stanislovo Samuelio Šemetos poezija. Iš rankraščių vėlesnius amžius pasiekė įspūdingi Baroko žmonių dienoraščiai ir atsiminimai. Lietuvos autorių kūryboje išryškėja prieštaringa amžiaus asmenybė: pamaldi, nusižeminusi ir kupina didybės, savo vertės pajautimo. Lietuvos didikas per religines šventes parklupęs mazgodavo elgetoms kojas, o rūmuose ginčydavosi su valdovu. Baroko žmogus sielojosi dėl žemiškos egzistencijos trapumo ir kartu mėgino patirti gyvenimą kaip nepakartojamą nuotykį. Mirties akivaizdoje jis brangino ir aukštino žmonių bičiulystę ir meilę, stengėsi būti ištikimas pats sau. XVII a. pirmojoje pusėje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje dar buvo išlikusi Renesanso laikais puoselėta tolerancijos, skirtingo tikėjimo žmonių bendradarbiavimo tradicija. Lietuvių religinė tolerancija stebino į Vilnių atvykusius užsieniečius. Vilniaus akademija priimdavo studijuoti ne vien katalikus, bet ir kitų tikybų jaunuolius. Vilniaus vyskupo Eustachijaus Valavičiaus rūmuose svečiuodavosi ir savo kūrybą skaitydavo ne tik katalikų poetai, bet ir kalvinistas Naborovskis. Lietuvos didikų dvaruose prieglobstį rasdavo katalikiškoje Europoje persekioti arijonų intelektualai, neigę Kristaus dieviškumą. Seimuose sąžinės laisvę karštai gynė kalvinistai Radvilai. LDK kancleris, katalikas, Leonas Sapiega uolius kunigus įspėjo: „Mūsų tėvynėje visiškai negalioja sentencija ‚priversk įžengti‘, nes pats Dievas nenori turėti prievarta suvarytų vergų ir jų nepriima.“ Gana tolerantiška, atvira aplinka prisidėjo prie Baroko kultūros suklestėjimo krašte. Lietuvoje išsilavinę ir kūrę menininkai bei mokslininkai poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus, iškalbos vadovėlių autorius Žygimantas Liauksminas, karo inžinierius Kazimieras Semenavičius, istorikas Albertas Vijūkas-Kojalavičius, filosofas ir poetas Samuelis Pšipkovskis bei kiti savo darbais išgarsėjo pasaulyje, veikė Vakarų Europos kūrybinę mintį. Sarbievijaus Lietuvoje išplėtota Baroko literatūros teorija turėjo įtakos epochos meno suvokimui ir kituose kraštuose. Jo lyrika studijuota Vakarų universitetuose kaip tobulas lotyniškos poezijos pavyzdys. Oksfordo universitete vietoj romėnų poeto Horacijaus buvo duodamas skaityti Sarbievijus. Lietuvos autoriaus kūrybą imitavo garsūs vokiečių, anglų, olandų poetai. Jo lyrikos knygą iliustravo Rubensas. Žemaičio Žygimanto Liauksmino 1648 m. išleistas iškalbos vadovėlis
Oratorinė praktika net 14 kartų buvo perspausdintas Vakarų Europos šalyse. Lietuvio Kazimiero Semenavičiaus Artilerijos menas, lotyniškai paskelbtas 1650 m. Amsterdame, buvo išverstas į prancūzų, vokiečių, anglų, olandų kalbas. Lietuvos istorikas Vijūkas-Kojalavičius susirašinėjo su garsiausiais Vakarų istorikais ir teikė jiems žinių apie Maskvos valstybės bei Stačiatikių bažnyčios praeitį. Religinę toleranciją gynęs arijono Pšipkovskio traktatas Samprotavimai apie Bažnyčios taiką ir santarvę, išspausdintas 1628 m. Amsterdame, 1653 m. buvo išleistas Londone angliškai ir turėjo įtakos garsaus anglų Apšvietos filosofo Džono Loko idėjoms.
Barokas tęsė Lietuvoje Renesanso pradėtus darbus: pagarbiai, su visomis Leono Sapiegos pratarmėmis XVII a. buvo perspausdinamas Trečiasis Lietuvos Statutas – kaip tautos laisvių ir teisių skydas. Vijūkas-Kojalavičius, tęsdamas Motiejaus Strijkovskio, Jono Radvano istorinį pasakojimą, lotyniškai parašė vaizdingą
Lietuvos istoriją (I d. 1650, II d. 1669), iš kurios žinių apie tėvynės praeitį krašto jaunimas sėmėsi net du amžius. Apšvietos laikų intelektualas, LDK pakancleris Jokimas Chreptavičius Kojalavičiaus istoriją mokėjo atmintinai. Strijkovskio ir Kojalavičiaus veikalais rėmėsi Lietuvos jėzuitų mokyklose rašytos ir vaidintos istorinės dramos, kurių personažais buvo legendinis lietuvių ir prūsų karalius Vaidevutis, Algirdas, Vytautas bei kiti didieji kunigaikščiai. Garbindami praeitį lietuviai ėmė savo šalį vadinti Palemono karalyste arba Palemonija. Šis vardas Baroko raštijoje tapo Lietuvos sinonimu.
XVII a. stengtasi įgyvendinti Mikalojaus Daukšos išdėstytą lietuvių kalbos stiprinimo viešajame gyvenime programą. Jėzuitas Konstantinas Sirvydas apie 1620 m. išleido pirmąjį lietuvių kalbos žodyną, parašė pirmąjį originalų katalikišką prozos kūrinį lietuvių kalba –
Punktus sakymų (I d. 1629, II d. 1644). Jėzuitai taip pat rengė ir leido lietuviškus giesmynus, Evangelijas. Nuo jų stengėsi neatsilikti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės evangelikai reformatai, vadinamieji kalvinistai, ir Prūsų Lietuvos liuteronai. Didžiojo etmono Jonušo Radvilo Kėdainiuose įsteigtoje spaustuvėje 1653 m. buvo išleista Knyga nobažnystės krikščioniškos, apėmusi evangelikų reformatų pamokslus, giesmes ir maldas. Dalį šios knygos įspūdingų barokinių giesmių sukūrė Kėdainių miesto burmistras Steponas Jaugelis-Telega. Baroko laikų lietuvių kultūros darbininkams buvo būdingas Kristaus karių atkaklumas. Kalvinistas Samuelis Boguslovas Chilinskis, studijuodamas teologiją Olandijos Franekerio ir Anglijos Oksfordo universitetuose, išvertė į gimtąją lietuvių kalbą visą Bibliją. Londone anglų ir lotynų kalbomis jis išleido dvi reklamines knygeles, kuriose aiškino anglams ir kitiems galimiems rėmėjams lietuviškos Biblijos išleidimo svarbą. Teigė, kad lietuvių kalba yra vartojama ne tik visose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse – iki pat Maskvos pasienio, bet ir kaimyninėje Livonijoje bei Prūsijoje. Užsitikrinęs paties Anglijos karaliaus Karolio II ir garsių anglų mokslininkų, tarp jų – šiuolaikinės chemijos pradininko Roberto Boilio (Robert Boyle), paramą, Chilinskis rinko aukas Anglijos bažnyčiose ir už jas spausdino Londone lietuvišką Bibliją. Deja, dėl nesutarimų su Lietuvos kalvinistais ir ankstyvos mirties darbo nebaigė.
Prūsų Lietuvoje lietuvių kultūrai daugiausia nuveikė Danielius Kleinas, rašęs lietuviškas giesmes ir maldas. 1653 m. jis išleido pirmąją lietuvių kalbos gramatiką, o 1666 m. – barokiško stiliaus liuteronų giesmyną. Baroko laikų Prūsijoje, kaip ir LDK, domėtasi krašto praeitimi: nemaža dėmesio skirta senųjų šalies tautų – prūsų bei lietuvių istorijai, papročiams, religijai. XVII a. pabaigoje Teodoras Lepneris vokiškai parašė knygą
Prūsų lietuvis, Matas Pretorijus – milžinišką veikalą Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla.
Ryškūs kontrastai buvo būdingi ne tik Lietuvos Baroko kūrybai, bet ir tikrovei. XVII a. pirmojoje pusėje krašto intelektualai šlovino Vilnių kaip puošnų ir klestintį Europos miestą. Prabangoje skendėjo valdovo ir didikų rūmai. Sostinė ir kraštas puošėsi didingomis bažnyčiomis. Vilniuje veikė ne tik mokyklinis jėzuitų teatras, bet ir profesionalus teatras Žemutinėje pilyje. Čia 1636 m. buvo pastatyta pirmoji Lietuvos opera – „Elenos pagrobimas“. Valdovas Vladislovas Vaza išlaikė Vilniuje orkestrą, apie 30 operos dainininkų, 20 baleto šokėjų ir 10 aktorių. Tuo metu barokinėmis iškilmėmis LDK sostinė išlydėdavo ir sutikdavo pergales kovose su švedais ir maskvėnais skynusius karo vadus. Amžiaus viduryje padėtis iš esmės pasikeitė. 1655 m. Vilnių užėmė ir nusiaubė Maskvos kariuomenė, švedai įžengė į Žemaitiją. Pirmąkart visa Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo okupuota. Per 1654–1661 m. karą, jį lydėjusias žmonių žudynes ir trėmimus, badą ir marą Lietuva prarado beveik pusę gyventojų. XVIII a. pradžioje, Šiaurės karo metu, per kraštą vėl žygiavo švedų ir rusų kariuomenės. 1708–1711 m. maras pražudė trečdalį Lietuvos gyventojų, dar daugiau – beveik pusė žmonių – tais metais išmirė lietuviškose Kunigaikštystės žemėse. Mirtys ir kančios tapo ryškiausiais Lietuvos tikrovės ženklais. Nelaimės keitė visuomenę: ji darėsi labiau uždara, mažiau pakanti kitaip tikintiems ir mąstantiems žmonėms. Dėl tėvynės nesėkmių apkaltinti Katalikų bažnyčią apleidę piliečiai. 1658 m. Abiejų Tautų Respublikos seimas įpareigojo visus arijonus arba pereiti į katalikų tikėjimą, arba pardavus turtą išvykti iš šalies. Imtos varžyti nekatalikų politinės teisės: jiems užkirstas kelias į aukštesnes valstybės pareigas. Daugėjo Lietuvoje ir raganų laužų. Savo jėgomis nusivylusi visuomenė vis karščiau kreipėsi į Dievą. Būtent karo ir maro nuniokotoje Lietuvoje kilo į dangų puošniausių barokinių bažnyčių bokštai: Vilniuje pastatyta Šv. Petro ir Pauliaus šventovė, prie Kauno – Pažaislio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia ir vienuolynas. XVIII a. viduryje Vilnius sukūrė savitą Baroko architektūros mokyklą. Pagrindinis jos meistras buvo vokiečių kilmės, liuteronų tikėjimo architektas Jonas Kristupas Glaubicas. Dviejų ypatingai aukštų ir grakščių bokštų bažnyčios tapo neatskiriama Lietuvos kraštovaizdžio dalimi. Barokas paveikė medinę liaudies skulptūrą – lietuvišką rūpintojėlį, kryžių, koplytstulpį, nulėmė net lyrinių liaudies dainų poetiką. Jis ilgam apibrėžė lietuviško religingumo formas. Baroko laikais parengtos giesmės, maldos, pamaldžių skaitinių knygos buvo perleidžiamos ir XIX a. viduryje.
Baroko literatūra ugdė stojišką Lietuvos žmogaus laikyseną – padėjo jam nepalūžti, ištverti sunkius likimo smūgius. Net į mirtį Lietuvos rašytojai kvietė žvelgti su lengva ironija. Lenkiškai rašęs poetas Juozapas Baka šmaikštavo:

Mirtis – bobulė,
Krieno sesulė
Ašaras spaudžia,
Kai priglaudžia.

Mykolas Olševskis 1753 m. paskelbtoje ir daugybės leidimų sulaukusioje lietuviškoje knygoje Broma atverta ing viečnastį (dabartine kalba būtų Vartai atverti į amžinybę) pasakojo:

Klausė kas kupčiaus [pirklio]: „Kokiu smerčiu tėvas tavo numirė?“ Atsakė: „Nuskendo ant marios.“ „O tavo tėvo tėvas kur numirė?“ Atsakė: „Taipogi ant marios nuskendo.“ Klausė toliaus: „Ar ir tu kupčiausi [prekiausi], per marę drįsi važiuoti su savo tavoru [prekėmis]?“ Atsakė: „Tokiu kupčiavimu bovijuos [užsiimu].“ Dabar vėl klausės anasai kupčius: „O tavo tėvas kur mirė?“ Atsakė: „Ant lovos, taipogi ir tėvo tėvas.“ Tarė kupčius toliaus: „O tu kaip drįsti ant smertelnos lovos gulti, ant kurios tiek numirė žmonių, ar nebijais numirti?“
Baroko Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, nebuvo vienos žmogaus sampratos pasaulio akivaizdoje: būta įvairių, prieštaringų jos variantų. Nusivylimas žmogaus pažinimo galiomis derėjo su aistringais moksliniai ieškojimais, abejingumas žemiškiems reikalams – su kilniais įsipareigojimais draugams, visuomenei, tėvynei. Renesanso idėjos šioje keistoje epochoje taip pat gyvavo: su jomis ginčytasi, bet jų neatsisakyta. Taigi Baroką galime įsivaizduoti kaip įmantrų, sudėtingų konstrukcijų tiltą, jungusį Renesanso ir Apšvietos epochas. Barokui būdingas paradoksas: XVIII a. Lietuvoje būtent jėzuitai tapo naujų Apšvietos idėjų perėmėjais ir skleidėjais.

Darius Kuolys

Blezas Paskalis. Mintys.Sigitas Narbutas. Barokas - literatūros apžvalga.Eugenija Ulčinaitė. Lietuvos baroko literatūra.Darius Kuolys. Barokinės Lietuvos istorijos pataisos.Anne-Laure Angoulvent. Baroko būsena arba individualios sąmonės krizė.KNYGA NOBAŽNYSTĖS, 1653 m.Nežinomas dailininkas, MARAS VILNIUJE 1710 m.S. B. Chilinskio Biblijos dalis, Londonas, 1660 m.Kazimieras Semenavičius, DIDŽIOJO ARTILERIJOS MENO iliustracija, 1650 m.MIRTIS – VALDOVĖ. Vario raižinys iš XVIII a. knygos, Augsburgas.Petras Skarga.BROMA ATVERTA ING VIEČNASTĮ, 1783 m. leidimas.Danielius Kleinas, LIETUVIŲ KALBOS GRAMATIKA, Karaliaučius, 1653 m.Barokinės emblemos pavyzdys iš XVII a. knygų.Barokinė emblema iš XVII a. knygos.

Ar žinote, kad...